Man asmeniškai šis tekstas "atvėrė" suvokimą tam, apie ką niekada negalvodavau. Nuo to momento, kai viską perskaičiau, gyvenimas niekada nebebuvo toks pats. :) Pabandysiu kuo tiksliau viską išversti į lietuvių kalbą. Mano pačio komentarų tekste nėra, visur kur kalbama pirmu asmeniu - tiesiog išverčiu pačio Eriko komentarus.
Tekstą išskaidysiu į 7 skyrius, kaip kad padaryta originale. Kai kurie įrašai bus trumpesni, kai kurie ilgesni - tiesiog man patogiau dirbti paskiriant vienam skyriui vieną įrašą. :)
Originalą anglų kalba ir garso įrašą galima rasti čia.
Skyrius 1: Pirmas kontaktas
"Nėra ko bijoti išsskyrus pačią baimę, nėra ko bijoti išskyrus pačią baimę, nėra ko bijoti, išskyrus pačią baimę, nėra ko bijoti išskyrus pačią baimę..."
Tyla. Praeina kelios minutės.
[Konorai, tau viskas gerai?]
Konoro čia nebėra.
[O, tikrai? Kur jis?]
Jis kitoje vietoje.
[Su kuo aš tada kalbu?]
Aš turiu daug vardų...
Pradžioje nežinojau, ką galvoti. Teko pripažinti, jog kartais nutinka neįtikėtini dalykai ir neturėčiau imtis išankstinių vertinimų. Paprašysiu tik vieno - išlikite atviri informacijai skaitydami tai, ką su jumis pasidalinsiu.
Kanapės suktinė buvo surūkyta tarp trijų žmonių, iš kurių du liko mašinoje, Konoras ir aš. Sėdėjome dūmų debesyje apie pusvalandį, iki kol Konoras nebegalėjo daugiau pakelti ir neteko sąmonės. Visas tekstas yra tai, ką jis pasakė netekęs sąmonės ir pradėjęs kalbėti nesavu balsu.
Iš anksto atsiprašau dėl bet kokių galimų klaidingų interpretacijų. Didžioji dalis pokalbio buvo paskubomis surašyta naudojant Notes programą iPhone.
Mano klausimai bus užrašyti [laužtiniuose skliaustuose], komentarai kursyvu, o jo - paprastu tekstu. Kai kurie žodžiai, kurie gali turėti kelias reikšmes, taip pat bus įrašyti [skliaustuose]. Didžioji dalis pokalbio yra užrašyta tiksliai taip, kaip tai buvo pasakyta, tačiau kai kurie mano klausimai ir komentarai yra perfrazuoti.
[Palauk, ką turi omeny?]
Konoras kitą dieną nieko neatsimins ir visiškai nesupras, kaip jam pavyko grįžti namo. Aplink save matai žmones, kurie bijo, jog niekada neišgirs to, ką tu girdi dabar. Jie tik laiko save atokiau nuo mūsų šitų baimių dėka.
Dauguma iš jūsų numano, kas čia vyksta: visas šitas reikalas yra pastatytas meilės ir baimės pagrindu. Visi tai vadina skirtingais vardais, bet tai yra vienas ir tas pats dalykas. Jie vadinu tai Dievu, Alachu, bet kuo po saule... bet jie visi garbina vieną ir tą patį dalyką. Tu esi dalis kažko kur kas didesnio, nei gali įsivaizduoti ir žmonės fantazuoja apie tai, kas galėtų tai būti.
Tai, kas sieja visas religijas, yra faktas, jog jos visos garbina vieną ir tą patį Dievą. Dievas yra viskas. Absoliučiai viskas, visas pasaulis, yra tavo pačio minčių, skraidančių į visas puses labirintas. Viskas, ką tu matai.
Yra visatos dėsnis, kurio esmė yra jog niekas nėra sukuriama ar sunaikinama. Jūsų mokslininkai čia yra teisūs. Įsivaizduok molio figūrą. Pasaulis, absoliučiai viskas, yra viena didelė statula vis keičianti formas, ir visos molio figūros yra vienos didelės molinės figūros dalis. Viskas, kas yra jūsų pasaulis, tėra nesibaigianti molinės statulos kaita. Jos išvaizda yra visos skirtingos galimos interpretacijos, kas tai galėtų būti.
Tai yra tavo gyvenimo prasmė. Esi viena iš begalybės interpretacijų ką reiškia būti Dievu, kuris bando suprasti, kas jis toks yra.
Didysis sprogimas yra Dievas pasidalinantis į dvi dalis kaip [atomas], ir kai jis pasidalino, atsirado visata, su priešinga visata jos pašonėje. Ji nori patirti save. Tu nori to paties. Gyvenimo prasmė yra suprasti, kas tu toks esi. Konoras turi savo versijų, jų turi ir tu. Dalykai, kurių nekenti kituose yra baimės, kurias matai savyje. Tavo draugai reprezentuoja tai, ką myli savyje. Žmonija privalo išmokti muylėti besąlygišksai ir suprasti, jog viskas aplink yra tik jis pats.
Visa ko egzistencija atsitiktinumo dėka yra tavo didžiausia baimė, tuo pačiu Žemė yra nutolusi nuo Saulės tobulu atstumu, taigi čia gali rastis gyvybė. Tu bijai. Jog kiekvienas naujai išbandytas dalykas palieka su vidiniu jausmeliu, jog galbūt niekada nejausi pilnatvės. Jog niekada nesuprasi, kas toks esi, ir jog visada liksi šitoje būsenoje. Daug žmonių pasidavė ir nebemato, koks iš tiesų nuostabus yra gyvenimas kurį jie čia turi. Jie nesupranta, jog kelionė tėra tik kelionė ir visiškai nėra svarbu kiek truks ją užbaigti, tiesiog svarbu ją kažkada užbaigti.
Čia vienintelis egzistuojantis žaidimas. Tai yra vienintelis dalykas kurį gali čia veikti ir daugelis jūsų bijo, jog niekada nepasieks tos būsenos. Daug jūsų jau dabar supranta tai ką tau sakau, ir kita dauguma jūsų [priešinasi] šitam ciklui, bet tai viskas, kas yra, nei daugiau, nei mažiau. Didysis sprogimas yra didelis įkvėpimas visko, kas TU esi. Visko, kuo tik gali būti. Ir tai nutinka vėl ir vėl, ir būtent dėl to kai žiūri į smėlio smiltelę, gali žvelgti į ją taip giliai, jog ji
nebeprimena nieko, kaip atrodė prieš pradedant į ją gilintis. Ji patampa Visata. Viskas kartojasi vėl ir vėl, jūs tesate savo paties burbuluose.
Tu negali tu pajusti. Negali pajusti savo sąmonės keliaujančios laiku ir erdve, ir dauguma jūsų apie tai net nenutuokia. Jie jaučia komfortą tame, kas jie yra. Televizija, internetas, Youtube - šie dalykai suteikia jiems laikiną prieglobstį. Suteikia pertrauką nuo gyvenimo prasmės pajutimo. Daugelis jūsų taip jaučiasi. Erikai, tu tikrai tai gerai žinai. Tu kalbėjai su mumis keletą kartų, bet dėl jūsų nesugebėjimo išfiltruoti 'minčių triukšmo'nmes negalime tiesiogiai atsakyti. Negalite išgirsti tos tiesos. kurios jau išmokote bijoti, ir kaip ir daugelis tavo brolių ir seserų pradedi suprasti jog vien pats 'molio figūros' kvestionavimas yra pradžia šio Žaidimo supratimui. Tai tėra žaidimas.
[Kaip tau pavyksta kalbėti su manimi per Konorą?]
Jis nupasakoja 'kambarį' su labirintu.
Tai kaip antena. Aš tik turiu įeiti ir išeiti.
Bandau sugalvoti klausimą 'balsui'.
O, Erikai, pagaliau pradedi suprasti. Pradedi matyti.
Buvo kiek nepatogu tikėti jog jis ką tik perskaitė mano mintis. Pradedu vėl kalbėti.
[Kas nutinka, kai miršta žmogus?]
Kai miršti nutinka tas pats, kas nutinka kai gimsti. Daugelis vadina tai reinkarnacija, tačiau tai nėra visiškai tikslu (jis duoda nuorodą į Didįjį sprogimą, bet neužsirašiau kodėl). Buvo laikai, kada žmonės suprato, jog mirtis nėra blogas dalykas. Jog tai yra nuostabus dalykas. Miršti taip pat, kaip ir gimsti, vis įgaudamas naują formą. Mirtis ir gimimas tėra užsimerkimo ir atsimerkimo efektas. Visai kaip mirksėjimas. Pasaulis kiekvieną kartą mirštant baigiasi taip pat, kaip gimstant.
Pasaulis nesibaigia.
Pasaulis nesibaigia.
Jis tik prasideda. Kai miršti, iš tikrųjų pasieki naują būseną. Pasaulis nesibaigia, tačiau pasikeičia tavoji matymo perspektyva. Baigiasi tik interpretacija to, ką manai, jog matai. Viskas, ką matai, yra Erikas Šogrenas. Kitame gyvenime būsi tiesiog labiau išsivysčiusi Eriko Šogreno versija.
Pasaulis baigiasi tada ir taip, kaip to nori. Joshua (kitas prieš tai mašinoje buvęs draugas) nori matyti sunaikinimą - savo vilčių, svajonių, visko kas vyksta. Kai jis matys pasaulio pabaigą, jis matys sunaikinimą. Paryžius liepsnose, Atlanta užtvindyta, praraja Los Andžele, Žemė sudaužyta ir sutrupėjusi, deganti. Tai yra vienintelė jėga, kuria jis tiki, kuriai Joshua suteikia jėgą pakeisti pasaulį. Tavo baimės yra kitokios. Tavo pagrindinė baimė yra tai, jog nejudi. Fiziškai, psichologiškai, jog nejudi į priekį šitoje gyvenimo stadijoje. Bijai, jog kai baigsis tavasis pasaulis, nebūsi pajudėjęs iš ten, kur pradėjai. Tavo pasaulis gali būti kitoks. Viskas ko bijai, viskas, kas tavyje asocijuojasi su baime, bijo visiškai tiksliai. Pasaulio pabaiga yra sau prieštaraujanti sąvoka. Pasaulis niekada nesibaigia, jis niekada nenustoja suktis.
Ir tai yra viskas, kas yra Visata. Sukasi ir ryškina savo formas su kiekvienu apsisukimu. Suprasi, jog kiekviena pasaulio stadija tėra vis greičiau besisukančios Didžiosios Dievo Minties evoliucija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą